skeltuvė

skeltuvė̃ sf. (3^a) Prn, BzF169, KŽ, skéltuvė (1) 1. BzF169, Strn, Aln, LKAI260 spragilo kotas, siaustuvė, keltuvė: Skéltuvę laiko rankose, o buože šeria Vdn. Prie skeltuvė̃s pririša buožę ir tada kulia Kkl. Padirbk mano kultuvui naują skéltuvę Ds. Kūliau su perplyšusia skéltuve ir delnus sutryniau Mlt. 2. žr. skeltuvas 1: Pirma, kol dar žmonės brėžukų nepažino, pasidarė sau ugnį iš skéltuvių Prk.